Kognityvinė elgesio terapija

Kodėl KET ?

Gintarė Staponaitė

Iš psichologijos buvau išėjusi. Tuo metu man atrodė, kad ši sritis pernelyg švelni, ne visada galinti atsakyti į klausimą „ką konkrečiai daryti kai skauda?“

Kartais psichologija man priminė pokalbį, kuriame visi linkčioja galvomis, bet niekas nepasako, kaip iš tiesų pasikeisti. Aš norėjau daugiau aiškumo, krypties, o gal ir kontrolės – kažko apibrėžto, kas suteiktų tvirtą pagrindą po kojomis.

Tuo pačiu metu ieškojau ir asmeninės laimės, bet vietoje to vis dažniau atsidurdavau tose pačiose situacijose. Kartojosi elgesio modeliai, emocijos, net mintys. Atsirasdavau vis tose pačiose emocijose. Supratau, kad kažkur tarp žinojimo ir jausmo egzistuoja tarpas – tas keistas, neapčiuopiamas „TARP“.

Ir būtent ten dažniausiai įstringame: žinome ką turėtume daryti, bet vis tiek elgiamės taip pat.

Dirbdama su vaikais mačiau kaip šis „tarpas“ gimsta dar anksti. Vaikas išmoksta slėpti jausmus, kad neįskaudintų. Suaugęs  nebereaguoja, kad neatrodytų silpnas. Ir taip formuojasi visa sistema: išorėje – kontrolė, viduje – chaosas. Štai tada į mano gyvenimą atėjo kognityvinė elgesio terapija. Ji man suteikė kalbą tam chaosui. Aiškesnę struktūrą, kuri padeda pamatyti kaip mintys, emocijos ir elgesys susiję tarpusavyje. Tapo lengviau sugrąžinti žmogų į realybę – ne šaltai, bet su supratimu, kad kartais pokytis prasideda nuo vienos minties kurią pagaliau pavyksta pastebėti.

Bet vėliau supratau, kad ne viską galima paaiškinti logika. Kai kurie žmonės (kaip ir aš pati tuo metu) žino ką galvoja, bet vis tiek jaučiasi blogai. Ir tada atsirado schemų terapija. Ji leido pamatyti, kad mūsų reakcijos ne visada yra „nelogiškos“ – jos tiesiog kyla iš seno, neišgirsto poreikio. Iš vaiko, kuris kadaise išmoko tylėti, kad neišsigąstų. Iš žmogaus, kuris išmoko būti stiprus, kad neišduotų. Schemų terapija leido pažinti tą vidinį chaosą ne kaip klaidą, o kaip istoriją kuri vis dar rašoma.

Šiandien, kai dirbu su žmonėmis, žinau - pokytis retai būna tiesus. Kartais jis primena ėjimą per mišką – kartais ramu, kartais klaidu, o kartais atrodo, kad eini ratu, nors iš tiesų jau seniai priartėjai prie centro. Terapijoje man svarbiausia ne „ištaisyti“, o pamatyti žmogų visą, su jo chaosu, stiprybe, prieštaravimais ir unikaliu būdu išgyventi pasaulį.

Ir kai atrodė, kad pagaliau radau kryptį, atsirado dar vienas kelias – į gamtą. Bet apie tai – netrukus.